1918 metų vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės Akto SIGNATARAS

Brėvikių dvaras

Tai dvaras Brėvikiuose (Telšių rajonas), 3 km į rytus nuo Alsėdžių miestelio. Dvaro sodyba turi istorinę, architektūrinę bei kraštovaizdinę vertę. Teritorijos plotas – 5,23 ha.

Kaip atskiras ūkinis vienetas atsirado 1592 m., kai Šarnelės dvaro šeimininkas vedė ir savo žmonai Brėvikių apylinkes padovanojo. Vėliau savininkai daug kartų keitėsi, tačiau čia visada buvo privačios valdos. XVI a. dvaro šeimininkais buvo viena seniausių Žemaitijos giminių bajorai Mitkevičiai. XVII-XVIII a. dvarą valdė Šondzės, Nagurskiai, Milaševičiai, Gurskiai, Pilsudskiai.

Narutavičiai (ši giminė gavo herbą 1413 m.) Brėvikiuose įsikūrė XIX a. pr., iki tol čia buvusi Pilsudskių valda. 1813 m. Gabrieliaus ir Stanislovo Narutavičių senelio žmonai Anai Kasakauskaitei 1813 metais Brėvikių dvaras jos motinos užrašytas kaip kraitis. Nuo tų metų šeima ir įsikėlė į dvarą. XIX amžiaus antroje pusėje teisininkas Jonas Narutavičius, A. Kasakauskaitės sūnus, išnuomojo dvarą ir su šeima persikėlė gyventi į Telšius.

Vaikystė

Stanislovas Narutavičius gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. Brėvikių dvare, nors paskutiniųjų metų tyrinėjimai rodo, kad šie duomenys galbūt nėra teisingi – tuo metu jo tėvai gyveno Telšiuose.

Tačiau Stasys Vaitekūnas knygoje ,,Stanislovas Narutavičius. Signataras ir jo laikai“ rašo, jog ,,Paminėti faktai, deja, dar neįrodo, kad Stanislovas, kaip ir Gabrielius, gimė Telšiuose. Žemaitijos sostinė galėjo būti tik jo krikšto vieta. Brėvikių dvaras buvo jų gimtieji namai, kuriuose gyveno motina ir iš kurių į darbą Telšiuose važinėjo tėvas. Taigi abiejų brolių politikų tikroji gimtinė buvo dvaras prie Alsėdžių.“ (33 psl.)

Stanislovo tėvas Jonas Narutavičius buvo 1863 m. sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas, kuriam priklausė 800 dešimtinių žemės. Stanislovas ir jo brolis Gabrielius gimė iš trečiosios J. Narutavičiaus santuokos – su Viktorija Ščepovskaite.

Kai tėvas sunkiai susirgo ir atsisakė Telšių pavieto teisėjo pareigų, šeima įsikūrė pas Jono Narutavičiaus vienintelę seserį Pauliną Antusevičienę. 1866 m., kai Stanislovui buvo vos ketveri, jo tėvas mirė.

Mokslo pradžia

Gyventi Narutavičiams priklausiusiame Brėvikių dvare šeima negalėjo, nes dvaras buvo išnuomotas, o Jono Narutavičiaus giminė prasiskolinusi. Tada Viktoriją Narutavičienę ir jos vaikus priglaudė jos draugės tėvas – Renavo grafas Antanas Renė. Šis gyvenimo posūkis abiem broliams buvo labai svarbus, o vyresniajam Stanislovui – gal net ir lemtingas. Čia jis sutiko A. Renė vaikaičius mokiusį Lauryną Ivinskį. Žinomas švietėjas, literatas, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas ir didelis lietuvybės puoselėtojas tapo ir pirmuoju mažųjų Narutavičių mokytoju.

Namuose vaikai gavo ir pirmąsias užsienio kalbų pamokas: mama, kuri buvo išsilavinusi, domėjosi švietimo epochos filosofija, gerai mokėjo prancūziškai, išmokė savo vaikus prancūzų kalbos, o vokietė auklė — vokiečių. Grafas Antanas Renė greitai mirė. Prieš išeidamas Anapilin, jis V. Narutavičienei ir jos vaikams paliko šiek tiek lėšų, iš kurių jie galėjo pragyventi.

Po A. Renė mirties berniukus ėmėsi globoti kunigaikštis Mykolas Oginskis — žinomas mecenatas, lietuvių tautinio sąjūdžio rėmėjas. Būtent M.Oginskis ėmėsi žygių išgelbėti žlungantį Brėvikių dvarą. Jis įtikino V. Narutavičienės kreditorius, kad jų finansinės pretenzijos gerokai išpūstos, nes skolų dydis gerokai viršija nustekento dvarelio vertę. Taigi M.Oginskio dėka V. Narutavičienė sugebėjo išmokėti skolas ir vėl tapo visateise Brėvikių šeimininke. Tiesa, kol nebuvo pasibaigusi nuomos sutartis, našlė su vaikais į gimtąjį dvarą sugrįžti negalėjo, bet už likusią A. Renė palikimo dalį nusipirkusi namą, ji su sūnumis kuriam laikui liko gyventi Liepojoje.

V. Narutavičienė, kaip ir jos vyras, buvo nusistačiusi prieš rusų vedamą politiką, todėl 1873 m., kai vaikams atėjo laikas mokytis gimnazijoje, ji nutarė persikelti gyventi į Liepoją (Latvija), kur abu jos sūnūs – Gabrielius ir Stanislovas – lankė vokišką gimnaziją, plačiai garsėjusią čia klestėjusia laisve ir tolerancija kitaminčiams.

L. Ivinskio gautos pamokos nenuėjo perniek. Stanislovas ir toliau domėjosi lietuvių tautosaka, per atostogas, kai sugrįždavo į Renavą arba Brėvikių dvarą, kitu laisvu laiku rinkdavo ją ir siųsdavo mokytojui Edmundui Veckenstetdui, kuris vėliau vokiškai išleido žemaičių tautosakos rinkinį. Vasaros atostogų metu jis platindavo ir lietuviškas knygas, rašydavo straipsnius spaudai. Gimnazijoje, kurią jis baigė 1882 m., Stanislovas buvo žinomas ir kaip aktyvus visuomenininkas.

Studijos ir santuoka

Po gimnazijos — studijos Peterburgo universiteto Teisių fakultete. Čia užsimezgė S. Narutavičiaus draugystė su grafu Vladimiru Zubovu (1862–1933). Peterburge Stanislovas įsijungė į slaptą kairiųjų pažiūrų studentų ratelį. Valdžia greitai šį faktą išsiaiškino, o S. Narutavičius iš universiteto buvo pašalintas ir stebimas rusų policijos, net ir tada, kai sugrįžo gyventi pas motiną į Liepoją. Studijas Stanislovas atnaujino Kijevo šv. Vladimiro universiteto Teisės fakultete, kurį baigė 1887 metais.

Stanislovo gyvenime lemtingas buvo jo susitikimas su iš Klišių (Akmenės r.) kilusia Joana Bilevičiūte (1868–1948). Joana ir Stanislovas vienas kitam pajautė simpatiją ir pradėjo rodyti išskirtinį dėmesį. J. Bilevičiūtė žinoma kaip pirmoji Lietuvos moteris, įgijusi aukštąjį išsilavinimą Vakaruose — Ciuriche (Šveicarija) ji buvo baigusi filosofijos studijas.

Joana Bilevičiūtė-Narutavičienė (Juozapo Pilsudskio pusseserė) gimė 1868 m. kovo 23 d. Klišių dvare, netoli Viekšnių. Su Stanislovu Narutavičiumi susipažino per jo brolį Gabrielių. Joana galėjo jį sutikti dar laikydama egzaminą Sankt Peterburge po privataus instituto Varšuvoje baigimo (gavo aritmetikos ir rusų kalbos namų mokytojos kvalifikaciją). Gabrielius Narutavičius studijavo Ciuricho universiteto Politechnikos institute, kai į Ciurichą mokytis atvyko ir Joana Bilevičiūtė. Gabrielius globojo Ciuricho universiteto Filosofijos fakultete studijavusią bei bendruosius dalykus ir filosofijos, pedagogikos kursus išklausiusią merginą. Dėl konkrečios Stanislovo ir Joanos susipažinimo vietos ir aplinkybių yra įvairių versijų. Tai galėjo būti ir Vladimiro Zubovo namuose Vilniuje, ir Ciuriche, Stanislovui ten apsilankius pas brolį Gabrielių.

1889 m. Ciuriche buvo įregistruota civilinė Stanislovo Narutavičiaus ir Joanos Bilevičiūtės santuoka, o 1890 m. Vilniuje ir bažnytinė. Pora trumpą laiką gyveno Varšuvoje, o 1891 m. atvyko į Lietuvą. Trumpam apsistojo Vilniuje, po to išvyko į Stanislovo dvarą Brėvikiuose, kur Joana privačiai mokė kaimo vaikus. Vėliau ji dirbo savo įsteigtoje privačioje mergaičių progimnazijoje Telšiuose (mokė aritmetikos, lenkų kalbos), o Pirmojo pasaulinio karo metais – Roslavlyje įsteigtoje gimnazijoje. Vienas po kito šeimoje gimė 4 vaikai: Sofija (1893), Jonas (1896), Elena (1899) ir Kazimieras (1904).

1918 m. Narutavičienė grįžo į Lietuvą ir toliau mokė kaimo vaikus Brėvikiuose bei Alsėdžiuose. Nuo 1926 m. gyveno Kaune, kur iš pradžių dirbo lenkų kultūros ir švietimo organizacijoje ,,Žibintas”, po to mokytojavo Adomo Mickevičiaus lenkų gimnazijoje, nuo 1929 iki 1934 m. buvo šios gimnazijos vicedirektore, laikinai pavaduodavo ir gimnazijos direktorių. Po tragiškos vyro mirties metė pedagoginį darbą ir grįžo į Brėvikius, kur tvarkė apleistą dvarą.

,,Kai juodu baigę mokslus ir susituokę, ryžos atsidėt       visuomeniniam-kultūriniam darbui, iš pradžių nutarė apsigyvent tikrojoj Lenkijoj ir ten veikti: juk juodu esą pirmiausiai lenkai, o tik paskui žemaičiai. Tačiau pagyvenę ten ilgėlesnį laiką, gyvai pajutę ir galutinai įsitikinę nesą tikri lenkai, o lietuviai; net patys lenkai vadinę juos litvinais ir gana! Ir juodu patys aiškiai pamatę, jog judviejų visa dvasinė struktūra yra visai skirtinga, ne lenkiška”, – apie Narutavičius rašė kanauninkas Mykolas Vaitkus savo „Atsiminimų” ketvirtame tome „ Per giedrą ir audrą” (l-la ,,Nida”, Londonas, 1965). Tada jie ir ryžosi grįžti į gimtą kraštą ir darbuotis to krašto gerovei, ypač švietimo srityje. Jie nutarė įvykdyti tai, apie ką žmona svajojo, – įkurti Telšiuose mokyklą mergaitėms, kas anuomet nebuvo įprastas dalykas.

Saulėtą 1941 m. birželio 22 d. virš Telšių praskrido vokiečių lėktuvai. Rusai staiga dingo. Joanai nelengva buvo matyti, kaip kankinami žydai. Skubėjo juos gelbėti, ypač pažįstamus, slėpdama juos savo ar giminių dvaruose. Tačiau Joana negalėjo išgelbėti savo dukros Elenos, kuri 1942 ar 1943 m. žuvo nuo hitlerininkų (sūnus Jonas, sirgęs džiova, dar 1930 m. mirė Šveicarijoje).

Po karo 1945 m. pagal dvišalį Sovietų Sąjungos ir Lenkijos susitarimą dėl gyventojų apsikeitimo Narutavičienė galėjo išvykti į Varšuvą. Ten ji apsigyveno pas savo dukrą Zofiją (Sofiją) Krasowską. Apleistame Narutavičių dvare naujieji šeimininkai įkūrė mokyklą ir… parduotuvę. Žemiškoji Joanos kelionė pasibaigė Varšuvoje 1948 m. vasario 19 d. Palaidota ji Powązkowski kapinėse.

Veikla

1887 m., įsigijęs teisininko specialybę, Stanislovas pradėjo dirbti Varšuvos apskrities teisme, vėliau advokatu teismuose – jis dažnai gindavo darbininkų teises ir pagarsėjo kaip daug žadantis advokatas bei oratorius. Varšuvoje aktyviai bendradarbiavo spaudoje, dirbo ir kaip leidėjas. Aktyvi Narutavičių veikla Varšuvoje patraukė rusų valdžios dėmesį — Stanislovas ir Joana 1890–1891 m. buvo slapta stebimi policijos, o laikraščio leidyba greitai sustabdyta.

1891 m. jiedu apsigyveno Brėvikiuose. Turėdami universitetinį išsilavinimą, norėjo, kad visi galėtų mokytis nepaisant socialinės padėties. Todėl dar spaudos draudimo metais (1891-1899) dvare buvo įrengę klasę, kurioje kabėjo tam laikmečiui neįprastas daiktas — juoda rašomoji lenta. Patys pirko mokiniams vadovėlius, kitas priemones. Vėliau Narutavičiai Alsėdžiuose pastatė 4 kambarių pradžios mokyklą, kurioje mokiniai buvo ugdomi patriotizmo dvasia, kuri tebėra gyva iki šių dienų.

1899–1904 m. Narutavičiai vėl gyveno į Lenkijoje, nes   Kališe Stanislovas vadovavo dujų gamybos įmonei „S. A. Vereinigte Gaswerke“.

Alsėdžių „prezidentas“

1901 metų pavasarį parvykę į Brėvikius, Narutavičiai rado ten liūdną vaizdą: apipuvę gyvenamojo namo sienojai, didžioji žemės dalis užleista piktžolėmis, likusioje ganosi keliolika karvių ir vienas kitas sulysęs kuinas. O tai, ką pamatė užėję vidun, šeimininkus dar labiau nuliūdino — kadaise buvusioje jaukioje svetainėje mekeno avys, o kituose kambariuose buvo priversta grūdų ir bulvių. Supratę, kad toliau šeimos dvaro taip palikti negalima,  nutarė patys ūkininkauti. Prie tokių permainų priprasti buvo nelengva.

Tuo metu ir visoje Rusijos imperijoje, ir Lietuvoje jau brendo didelės permainos. 1905 metų revoliucija Žemaitijoje pasireiškė keistoku būdu — kuriam laikui išsibėgiojus caro valdininkams ir policijai, už 4 kilometrų nuo Brėvikių esančiame Alsėdžių miestelyje nebeliko jokios valdžios. Išsigandę galimų neramumų ir plėšikavimų, alsėdiškiai kreipėsi į S. Narutavičių patarimo. Šis iš vietinių ūkininkų suformavo miliciją, turinčią užtikrinti gyventojų saugumą ir jų turtą. Išsigandęs tokios savivalės Telšių apskrities policijos viršininkas, kuris ir šiaip nemėgo ūkininkus nuo jo savivalės gynusio bajoro, apskundė S. Narutavičių gubernatoriui.  S. Narutavičius pats išvyko į Kauną pasimatyti su gubernatoriumi. Nelaimei, susitikti su aukštu caro valdininku nepavyko, ir S. Narutavičius buvo suimtas. Nenusipratimas buvo užglaistytas po kelių dienų, grįžus gubernatoriui. S. Narutavičius buvo paleistas ir sugrįžo į savo dvarą.

1905 m. revoliucinių įvykių Rusijoje metu Lietuvoje pradėta vienyti visus čia veikusius nacionalinius judėjimus. Tų pačių metų gruodžio 4–6 dienomis Vilniuje įvyko visuotinis lietuvių Seimas (Didysis Vilniaus Seimas), kuriam vadovavo Jonas Basanavičius. Žemaitijai ir ,,Alsėdžių respublikai“ jame atstovavo S. Narutavičius ir dar 9 alsėdiškiai.

Švietėjiškas bei visuomeninis darbas

Tai, ko nepavyko įgyvendinti ,,Alsėdžių respublikoje“, S. Narutavičius stengėsi pritaikyti savo dvare. Gyventojų atmintyje dvaro šeimininkas išliko kaip labai doras ir paprastas žmogus. Jis gynė gyventojus nuo plėšikavimų, kartu su visais bažnyčioje meldėsi klauptuose, o ne kilmingiems skirtoje ložėje. Samdinių vaikai galėjo lakstyti po dvaro teritoriją, pasirinkti sode obuolių. Kam nors susirgus, kviesdavo gydytoją arba patys slaugydavo ligonį. Per šventes dvare kartais grodavo Telšių arba Alsėdžių dūdų orkestrai, kurių muzikos pasiklausyti galėjo visi norintys. Retkarčiais dvare skambėdavo ir paties šeimininko smuiku atliekamos melodijos.

S. Narutavičius buvo Lietuvos dailės draugijos, o taip pat ir Lietuvos mokslo draugijos tikruoju nariu nuo pat jos įsteigimo 1907 m. Bendraudami su žmonėmis Narutavičiai matė lietuvių, ypač moterų, išsilavinimo stoką. Taip buvo todėl, kad kaimiečiai, jei turėdavo pinigų, į mokslą leisdavo vieną iš sūnų, nes manė, kad mergaitėms nėra reikalo mokslais kvaršinti galvos. Todėl 1906 m. J. Narutavičienė raštu kreipėsi į Vilniaus švietimo apygardos kuratorių prašydama leisti Telšiuose atidaryti mergaičių mokyklą. Po ilgų svarstymų ir derybų 1907 m. jai buvo leista Telšiuose įsteigti mergaičių progimnaziją, o 1909 m. jos vyrui S. Narutavičiui – berniukų gimnaziją. Joje mokėsi Juozas Butkus (Butkų Juzė).  Buvo aktyvus ir geras gimnazistas, tačiau netikėta liga paralyžiavo kojas ir kalbą. Padedant S. Narutavičiui jis buvo paguldytas į ligoninę, vėliau parsivežtas į Brėvikius, kur buvo slaugomas keletą mėnesių. Taip nuo mirties buvo išgelbėtas vargšas gimnazistas, vėliau tapęs poetu, pedagogu, knygų leidėju, visuomenės bei kultūros veikėju. 

S. Vaitekūnas knygoje ,,Stanislovas Narutavičius. Signataras ir jo laikai“ (2012) rašo, jog,,Telšių mergaičių progimnazija buvo ir tuo, kad ji skatino kaimiečius leisti į pradžios mokyklas ir savo dukreles, o tai anais laikais dar buvo neįprasta. Žmonių prašomas Alsėdžių klebonas K. Semenavičius 1910 m. miestelyje įsteigė mokyklą mergaitėms ,,Saulės“ skyriaus vardu“. (,,Saulė“ — katalikiška švietimo draugija, veikusi iki 1940 m.). Toliau autorius rašo: ,,Mokinių jau pirmais metais susirinko apie 70. Už mokslą buvo imamas nedidelis mokestis, kurio nepakakdavo dviejų mokytojų išlaikymui. Dėl to klebonas didesnę pinigų dalį ryžosi duoti ,,iš savo kišenės“. Už tai žmonės jam buvo labai dėkingi.“   Tokios mokyklos pradėjo steigtis ir kitose aplinkinėse vietose.

S. Narutavičius nuolat rūpinosi Žemaičių krašto žmonių reikalais, stengėsi palengvinti jų gyvenimą. Kurį laiką jis dirbo Alsėdžių valsčiuje, daug nuveikė, kad būtų nutiestas plentas pro Telšius.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, S. Narutavičius savo šeimą išsiuntė į Rusijos gilumą, o pats liko tvarkytis iš tėvo paveldėtame Brėvikių dvare. Karo metais jis daug kuo padėjo vietos žmonėms, nes gerai mokėjo vokiečių kalbą ir galėjo vesti derybas su okupacine valdžia. Žinoma, kad tuo laikotarpiu jo dėka keli alsėdiškiai išvengė net mirties.

Nepriklausomybės Akto autorius?

1917 metais, per rugsėjo 18-22 dienomis vykusią Lietuvių konferenciją, S.Narutavičius buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.  Niekas iki šiol nepaneigė ir nepatvirtino versijos, kad ne kas kitas, o būtent S.Narutavičius buvo šio Akto autorius.

1918 metų liepos 14 dieną baigęs darbą Lietuvos Taryboje, iš kurios galutinai pasitraukė protestuodamas prieš ketinimus skelbti Lietuvą konstitucine monarchija ir kviesti ją valdyti Viurtenbergo hercogą Wilhelmą von Urachą, S. Narutavičius pasitraukė ir iš didžiosios politikos. Jis grįžo į tėviškę ir ėmėsi kurti vietos savivaldą: įsteigė Telšių ir Alsėdžių savivaldybes, kuriose dirbo visą likusį gyvenimą, vadovavo Telšių apskrities valsčių atstovų seimeliui.

Brėvikių dvaras S. Narutavičiui buvo ta vieta, kurioje jis įgyvendindavo daug planų, kurių realizuoti neturėjo galimybių dalyvaudamas Lietuvos politiniame gyvenime. Stipriai apleistą dvarą jis pavertė vienu iš gražiausių Žemaitijoje, kur kiekvienam doram žmogui buvo rodoma pagarba ir gerbiami jo įsitikinimai. S. Narutavičius, kad ir būdamas bajoras, mokėjo žemaičių kalbą, žemaitiškai kalbėdavo su vietiniais žmonėmis, mokė juos lietuviško rašto, kai būdavo reikalas, pagal galimybes juos finansiškai remdavo ir kaip teisininkas jiems padėdavo.

Brėvikiuose S. Narutavičius pirmasis apylinkėje pradėjo auginti veislinius gyvulius, nemažai jų parduodavo aplinkiniams gyventojams.

J. ir S. Narutavičių šeima kurį laiką  globojo sergantį, tuo metu pajamų neturėjusį žemaičių poetą, visuomenės veikėja Butkų Juzę.

Kilus Lietuvos ir Lenkijos konfliktui, pasisakė už šio konflikto taikų sureguliavimą Lietuvos nepriklausomybės ir identiteto išsaugojimą. Svarbus buvo S. Narutavičiaus vaidmuo 1920–1921 m. įsteigiant Kauno apskrities teismą, kur jis yra dirbęs teisėju.

Metus padirbėjęs ką tik įsteigto Kauno apskrities teismo teisėju, S.Narutavičius 1922 metais vėl ėmėsi savo ūkio – įsteigė ne vienus metus sėkmingai veikusį Alsėdžių pieno kooperatyvą. Iki 1930 m. turėjo apie 500 hektarų žemės. 1931 m. dvaras padalytas, signatarui liko 285 hektarai.          1922 m. pabaigoje signatarui teko išgyventi skaudžią netektį – nuo teroristo kulkos Varšuvoje gruodžio 16-ąją žuvo jo brolis, prieš keletą dienų išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu. Kas žino – jei ne ši mirtis, galbūt Lietuvos ir Lenkijos santykiai būtų pasukę visai kita vaga.

Lygiai po dešimties metų kulka nutraukė ir vyresniojo brolio — S. Narutavičiaus gyvybę. Paskutiniąją 1932 metų dieną jis nusišovė. Savižudybės priežastys taip ir liko neaiškios, nors spekuliacijų būta įvairių.

Jo palaikai palaidoti senuosiuose šeimos kapuose Alsėdžiuose (Plungės r.). 1995 m. S. Narutavičiaus palaidojimo vietoje Plungės rajono savivaldybės iniciatyva pastatytas antkapinis paminklas, ant kurio yra toks užrašas:

ADVOKATAS, 1918 M. SIGNATARAS
STANISLOVAS
NARUTAVIČIUS
1862–1932 M.

Kapavietė paženklinta Signataro ženklu. Juo pažymėtas ir S. Narutavičiaus šeimai priklausęs Brėvikų dvaras.

Lietuvos Tarybos narys iš Žemaitijos – Stanislovas Narutavičius

Autorius: Voruta
 Data: 2010-01-10

Prieš šimtą keturiasdešimt penkerius metus gimė Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Stanislovas Narutavičius. Šio Lietuvos bajoro gyvenimas buvo kupinas dramatizmo, laisvės siekio ir pagarbos paprastam žmogui.

S. Narutavičius gimė 1862 m. rugsėjo 2 d. Telšiuose. Lietuvoje tuomet vyko 1861–1863 m. sukilimas, kuriame dalyvavo ir jo tėvas – pavieto teisėjas, bajoras, Brėvikių dvaro savininkas Jonas Narutavičius. Tėvas buvo vedęs net triskart, dukart anksti liko našliu. Su pirmąja žmona Ona Narbutaite susilaukė sūnaus Kazimiero (1847–1918) ir dukters Onos (1849–1923), o su trečiąja žmona Viktorija Ščepovskaite – dviejų sūnų: Stanislovo ir Gabrieliaus. J, Narutavičius su šeima gyveno Telšiuose, Didžiojoje gatvėje buvusiame name, o sunkiai susirgęs ir pasitraukęs iš teisėjo pareigų, įsikūrė pas vienintelę seserį Pauliną Antusevičienę. 1866 m. jis mirė, paliko našlę su dviem mažais berniukais. Brėvikių dvarą slėgė J. Narutavičiaus giminaičių skolos, jis buvo išnuomotas, todėl našlė jame įsikurti negalėjo. Pasigailėjęs V. Narutavičienės, ją su vaikais priglaudė draugės tėvas, Renavo grafas Antanas Renė. Dvaro namų mokytojas Laurynas Ivinskis tapo ne tik grafo vaikaičių, bet ir S.Narutavičiaus pirmuoju mokytoju. Jis įdiegė vaikui pagarbą lietuvių kalbai ir susidomėjimą žemaičių tautosaka. Motina vaikus išmokė prancūzų kalbos, o vokietė auklė – vokiečių. Mirdamas grafas A.Renė V. Narutavičienei paliko lėšų, užtikrinusių šeimos pragyvenimą. Vėliau našlės šeimą rėmė kunigaikštis Mykolas Oginskis, gyvenęs Plungės dvare. Jis paskatino V. Narutavičienę susigrąžinti Brėvikių dvarą.

Išsilavinusi, Švietimo epochos filosofiją mėgusi, vyro priešiškumą Rusijos imperijos santvarkai perėmusi V. Narutavičienė nenorėjo, kad sūnūs mokytųsi rusiškoje gimnazijoje. Todėl 1873 m., kai berniukams atėjo laikas stoti į gimnaziją, ji persikėlė į Liepoją (Latvija) ir abu sūnus leido į vokišką, laisvės ir tolerancijos dvasia garsėjusią šio miesto gimnaziją. Čia besimokydamas Stanislovas rinko lietuvių tautosaką savo mokytojui Edmundui Veckenstetdui, vėliau vokiškai išleidusiam žemaičių tautosakos rinkinį, dalyvavo mokyklos visuomeninėje veikloje. Vasarą V. Narutavičienė su vaikais svečiuodavosi Renavo arba Brėvikių dvare.

1882 m. įgijęs vidurinį išsilavinimą, S.Narutavičius tais pačiais metais įstojo į Peterburgo universiteto Teisių fakultetą. Ten susibičiuliavo su grafu Vladimiru Zubovu (1862–1933).  Už dalyvavimą slaptame kairiųjų pažiūrų studentų ratelyje buvo pašalintas iš universiteto ir kurį laiką gyveno pas motiną Liepojoje, slapta stebimas policijos. Iš naujo pradėjęs studijas, šįkart Kijevo šv. Vladimiro universiteto Teisės fakultete, vėl prisijungė prie vietos kairiųjų lietuvių ir lenkų studentų būrelio, bet ilgainiui nuo tenykščių socialistų veiklos atitolo.

Su būsimąja žmona Joana Bilevičiūte (1868–1948), gimusia Klyšiuose (Akmenės r.), S.Narutavičius susipažino per brolį Gabrielių. Mergina buvo baigusi mokslus Varšuvos pensione ir Peterburge rengėsi abitūros egzaminams, o G. Narutavičius ten studijavo. Juos supažindino J. Bilevičiūtės vyresnioji sesuo Sofija, Narutavičių draugo V. Zubovo žmona. Zubovams ir šiems dviems šeimos bičiuliams grįžtant vasaros atostogų, netoli Vilniaus G. Narutavičiui staiga paūmėjo sunki plaučių liga, teko skubiai iškviesti jo motiną ir brolį. Taip neromantiškai, prie ligonio lovos, susipažino du žmonės, ne tik darniai gyvenę daugiau nei keturiasdešimt metų, bet ir kartu įkūniję daugelį juos siejusių idėjų. S.Narutavičius ir J.Bilevičiūtė susituokė 1889 m. Vilniuje.

Paminėtina, kad J. Narutavičienė laikoma pirmąja Lietuvos moterim, įgijusia aukštąjį išsilavinimą Vakaruose – ji studijavo filosofiją Šveicarijoje, Ciuriche. Studijų metais ji taip pat dalyvavo vietos kairiųjų sambūriuose. Dėl šeimos J. Narutavičienė paaukojo savo mokslinę karjerą. Nors vos ištekėjusi ji grįžo į Šveicariją rengti disertacijos, bet gana greitai parsikėlė pas vyrą į Varšuvą.

Dar 1887 m., baigęs studijas, S.Narutavičius įsikūrė Varšuvoje. Jis dirbo apskrities teisme, vėliau užsiėmė advokato praktika – teismuose gindavo darbininkų teises, ėmėsi žurnalistinės ir leidybinės veiklos. Su žinomu lenkų socialdemokratu, mokslininku Liudwiku Krzywickiu vadovavo pirmajam lenkų darbininkijai skirtam legaliam laikraščiui „Tygodnik Powszechny“ (iš ankstesnio savininko nupirktas ir pradėtas leisti 1890 m. rudenį, lėšas pirkimui skyrė grafas V. Zubovas). Laikraščiui buvo parengiama nemažai socialinę nelygybę ir santvarkos ydas atskleidžiančių straipsnių, todėl leidybos darbams buvo nuolat trukdoma, o 1890–1891 m. abu sutuoktinius Narutavičius slapta stebėjo policija.

Kai carinė cenzūra laikraščio leidimą sustabdė, Narutavičiai apie 1891–1892 m. įsikūrė Brėvikių dvare. Atsiminimuose apie tuos metus J. Narutavičienė rašė: „Su karščiu ėmėme mokytis žemdirbystės iš knygų ir <…> patarimų. Šitaip likimas pasišaipė iš mūsų didelių planų: mus visiškai nelauktai apgyvendino kaime, o Gabrielių nukreipė į mokslo kelią. Ypač man buvo sunku atsisakyti daktarato ir mokslinės karjeros; guodžiau save tuo, kad ir kaime, turėdama universiteto vadovėlius, galėsiu studijuoti savo mėgstamą filosofiją, o mano vyras neprarado vilties ir kaime rasti dirvą visuomeniniam darbui“.

Rūpindamiesi ankstesnių nuomininkų nustekento atkuriamo ūkio reikalais, jie rasdavo laiko kultūrinei veiklai, stengėsi savo idėjas įkūnyti santykiuose su samdiniais, rėmė slaptą lietuviškos spaudos gabenimą, dažnai svečiuodavosi Zubovų dvare Ginkūnuose (Šiaulių r.), kur susiburdavo lietuviai inteligentai.

1899–1904 m. S. Narutavičius su šeima praleido Kališe (Lenkija) – ten vadovavo dujų gamybos įmonei „S.A.Vereinigte Gaswerke“. Gyvenimas Kališe buvo lengvas ir malonus – Narutavičius džiugino patogumai, saugumo jausmas, vietos žmonių pagarba. Tačiau išgirdę apie artėjančią rusų ir japonų karo pradžią ir galimus neramumus visoje Rusijoje, Narutavičiai nutarė vėl grįžti į Lietuvą .

Iki 1908 m. Brėvikių šeimininkas vertėsi advokato praktika, laisvalaikį skyrė kultūriniam ir visuomeniniam darbui. 1905 m. Telšių apskrities bajorai išrinko S.Narutavičių atstovu į kuriamą gubernijos savivaldos instituciją – zemstvą. Jau pirmajame jos posėdyje 1905 m. rugpjūčio mėnesį Telšių atstovas pasipriešino bandymui paversti institucijos narius caro valdžios įrankiu, nepritarė nekilmingosios visuomenės dalies ignoravimui priimant svarbius politinius sprendimus  ir už tai netekęs balsavimo teisės iš zemstvos pasitraukė. 1905 m. gruodžio 4–5 d. S.Narutavičius dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Jis rėmė Lietuvos autonomijos, savivaldos ir socialinės lygybės siekius, pasisakė už privačios nuosavybės panaikinimą. Grįžęs į Alsėdžius, prisidėjo skelbiant savivaldą ir kuriant vietos miliciją. Vadinamoji „Alsėdžių respublika“ gyvavo apie mėnesį. Po to S. Narutavičius buvo suimtas, nuo represijų už nelojalumą caro valdžiai jį išgelbėjo tik ryšiai ir autoritetas tarp krašto bajorų. 1907 m. gegužės mėnesį įstojo į Lietuvių mokslo draugiją. 1909 m. Telšiuose Brėvikių dvaro šeimininkas įsteigė berniukų gimnaziją, 1907 m. jo žmona – mergaičių progimnaziją. J. Narutavičienė dirbo abiejose šiose šeimos rūpesčiu įkurtose mokyklose, kuriose buvo dėstomos lietuvių ir lenkų kalbos, rūpindamasi vaikams ne tik pateikti žinias, bet ir ugdyti sveiką, sąžiningą, tolerantišką asmenybę. Apie to meto savo vyro veiklą ji pasakojo: „Mano vyras, ypač nuo Vilniaus Seimo, <…> vis labiau įsitraukė į visuomeninį darbą. <…> Aktyviai dalyvavo visose visuomeninio gyvenimo srityse. Rūpinosi nutiesti per Telšius plentą, dirbo Alsėdžių vals-čiuje ir kt. Žmonės priprato su visais reikalais, ypač kai ištikdavo nelaimė, kreiptis į mano vyrą, jausdami pasiaukojusią jiems širdį. <…> Abu turėjome itin daug darbo ir aibes rūpesčių, tačiau gyvenimas buvo visiškai užimtas ir naudingas žmonėms, tad buvome patenkinti“.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, S. Narutavičius pasirūpino, kad šeima pasitrauktų į saugesnę Rusijos gilumą, o pats liko savo ūkyje. Puikiai mokėdamas vokiečių kalbą, daug padėjo vietos žmonėms, gindamas juos nuo okupantų savivalės, rekvizicijų ir prievartinių darbų, rengdamas jiems reikalingus dokumentus, prireikus rašydamas protestus. Kelis alsėdiškius išgelbėjo net nuo mirties bausmės.

S. Narutavičius talkino rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusią Lietuvių konferenciją, joje dalyvavo ir buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Dar organizacinio komiteto posėdyje pasiūlė rezoliucijos formuluotę: „Svarbiausias tikslas – nepriklausoma Lietuva etninėse ribose“. Tarybos posėdžiuose palaikė kairiųjų, radikalesnių nuostatų šalininkus. Kartu su jais pasipriešino Tarybos daugumos nuostatai, kad siekiant atkurti Lietuvos Nepriklausomybę nepavyks išvengti laikinų įsipareigojimų kitoms valstybėms. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Darbą Taryboje baigė 1918 m. liepos 14 d. – pasitraukė iš jos, nepritardamas svarstomam Lietuvos paskelbimui konstitucine monarchija.

Grįžęs į Žemaitiją, S. Narutavičius prisidėjo prie vietos savivaldos institucijų kūrimo: rūpinosi Alsėdžių valsčiaus tarybos steigimu ir veikla, vėliau buvo paskirtas Telšių apskrities valsčių atstovų seimelio vadovu. Kilus Lietuvos ir Lenkijos konfliktui, pasisakė už taikų jo išsprendimą, liko ištikimas nuostatai, kad Lietuva turėtų likti nepriklausoma. Nerėmė nei lietuvių, nei lenkų radikalių dešiniųjų, manė, kad Lietuvos lenkai turėtų išsaugoti tautiškumą ir kultūrą, bet būti lojalūs valstybei.

1920–1921 m. signataras prisidėjo steigiant Kauno apskrities teismą, kurį laiką dirbo šio teismo teisėju. Grįžęs į Brėvikius, toliau šeimininkavo ūkyje, rasdavo lėšų bei laiko pasirūpinti vietos neturtingųjų švietimu ir ugdymu, jų sveikatos apsauga. Narutavičių šeima buvo priglaudusi sergantį neturtingą žemaičių poetą Butkų Juzę. Dažnai svečiuodavosi Kaune. 1922 m. įsteigė Alsėdžių pieno kooperatyvą, kuris klestėjo ne vienerius metus.

Baigiantis tiems patiems 1922 m., S.Narutavičių pasiekė skaudi žinia iš Varšuvos – gruodžio 16 d. buvo nužudytas jo jaunesnysis brolis Gabrielius. G. Narutavičius buvo žymus inžinierius ir konstruktorius, Ciuricho politechnikos mokyklos, kurią 1891 m. pats baigė, profesorius, 1913–1919 m. – vieno iš fakultetų dekanas. Suprojektavo daug Vakarų Europos pirmųjų vandens jėgainių, buvo vienas iš Šveicarijos elektrifikavimo pradininkų. Jo darbai 1896 m. buvo apdovanoti tarptautinėje Paryžiaus parodoje. 1919 m. G. Narutavičius atvyko į Lenkiją, čia įsitraukė į politinę veiklą. Vadovavo Viešųjų darbų, vėliau Užsienio reikalų ministerijoms, o 1922 m. gruodžio 9 d. Seime buvo išrinktas Lenkijos prezidentu.

Po dešimties metų, 1932 m. gruodžio 31 d. Lietuva neteko Stanislovo Narutavičiaus. Staigi, netikėta jo mirtis dažniausiai siejama su šeimą ištikusiomis nelaimėmis ir ekonominiais sunkumais.

Stanislovas ir Joana Narutavičiai užaugino keturis vaikus: pedagogę Zofiją (1893–1976), pedagogą ir psichologijos tyrinėtoją Joną (1896–1930), biologę Eleną (1899–1942), tekstilės pramonės tyrinėjimų srityje dirbusį Kazimierą (1904–1987). E. Narutavičiūtė gyveno su tėvais, o jos sesuo ir broliai įsikūrė Lenkijoje. J. Narutavičienė iki 1945 m. gyveno Lietuvoje – Brėvikiuose ir Kaune, vėliau išvyko į Varšuvą pas dukterį Zofiją Krassowską.

S. Narutavičiaus ūkyje tvyrojusią atmosferą galima pavadinti „Brėvikių respublika“: tai, ko nepajėgė įgyvendinti „didžiosios politikos“ bandymais, jis įkūnijo savo dvare. Senieji alsėdiškiai Brėvikių dvaro šeimininką S. Narutavičių prisiminė kaip labai paprastą ir dorą žmogų, ne tik gynusį juos nuo politinės savivalės ir plėšikavimų 1905–1907 m. revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo metais. Alsėdžių bažnyčioje Narutavičiai melsdavosi ne labiausiai gerbiamiems parapijiečiams skirtoje ložėje, o klauptuose, greta nekilmingų ir neturtingų kraštiečių. Samdinių vaikams nedrausdavo lakstyti po kiemą ir sodą, pasiskinti obuolių. Brėvikiuose veikusioje mokyklėlėje 1891–1899 m. slapta, o panaikinus spaudos draudimą ir viešai, J. Narutavičienė mokė dvaro ir apylinkių vaikus lietuvių kalbos. Ten buvo klasė, lenta, o vadovėlius ir rašymo priemones dvarininkų šeima vaikams duodavo veltui, pamokos prasidėdavo pasibaigus ganiavos metui. Samdiniams ar jų šeimos nariams susirgus, šeimininkai rūpindavosi, kad būtų pakviestas gydytojas, dažnai pati šeimininkė padėdavo ligonį slaugyti. Dvarininkui dėkingi samdiniai neieškodavo kito šeimininko, kai kurie Brėvikiuose išdirbdavo net dvidešimt metų. Dalis jų net nepatikėjo šeimininko netektimi – Brėvikiuose ir Alsėdžiuose sklandė legenda, kad iš Kauno pargabentas karstas su velioniu buvęs „įtartinai lengvas“ . Samdinių vaikai sovietmečiu prižiūrėjo signataro kapą Alsėdžių kapinėse. Geras vardas dėkingų už rūpestį dėl socialinio teisingumo žmonių atmintyje gerokai pergyveno jo šeimininką. 

Brėvikių dvaras patyrė nuosmukio ir klestėjimo metų. Kai 1891 m. į jį atvyko Narutavičiai, nuomininkų prižiūrimų rūmų „<…> būklė buvo tiesiog apverktina. Gyvenamasis namas, gana didelis ir gražus, pabuvęs beveik negyvenamas, ėmė pūti. <…> Su šeima [nuomininkas – V.B.] gyveno dviejuose kambariuose, svetainę pavertė avide, o kituose kambariuose laikė supylęs bulves ir grūdus“. Į Brėvikius atsikėlus Narutavičiams, dvaras atgavo buvusią didybę. Rūmai skendėjo gėlėse, per šventes didžiajame jų kieme grieždavo iš Alsėdžių arba Telšių pakviestas pučiamųjų orkestras, beje, ir pats šeimininkas neblogai grieždavo smuiku, tarp samdinių klajojo legenda apie didžiulei sumai apdraustus jo pirštus. Deja, sovietmečiu atitekęs Telšių r. Pasruojo žuvininkystės ūkiui, dvaras vėl prarado buvusį grožį. Sunyko rūmai ir juos puošusios alėjos, dalis dvaro pastatų buvo nugriauta.

Vaikystėje įdiegtas XIX a. pirmosios pusės bajorų romantizmas S. Narutavičių tvirtai susiejo su Žemaitija: nors ir puikiai mokėdamas literatūrinę lietuvių kalbą, su žemaičiais jis kalbėdavo tik žemaitiškai. Nuolat semdavosi jėgų iš senovės – vasarodamas Brėvikiuose, vaikystėje dažnai klausydavosi itin istorija besidomėjusio, 1863 m. sukilime dalyvavusio brolio Kazimiero pasakojimų apie Lietuvos praeitį, labai mėgo Adomo Mickevičiaus poeziją, Henryko Sienkiewicziaus prozą, Fryderyko Chopieno muziką . Tačiau pagarbą praeičiai jis visuomet siejo su rūpesčiu šiandiena ir savo dvare įkūnijo pažangiausias žmogaus teisių idėjas.

1. J. Narutavičienės atsiminimai apie Stanislovą Narutavičių, Žemaičių praeitis, 1994, nr. 3, p. 46.
2. A. Merkelis, Lietuvos Nepriklausomybės skelbėjai: D. Malinauskas ir S. Narutavičius (1862–1932), Lietuvos aidas, 1938, nr. 114, p. 3.
3. B. Kaluškevičius, K. Misius, Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904, Vilnius, 2004, p. 67.
4. Narutowicz Stanisław, Narutowicz z Billewiczów Joanna, Polski słownik biograficzny, 1977, t. 22/3, p. 578–579.
5. J. Narutavičienės atsiminimai apie Stanislovą Narutavičių, p. 52.
6. S. Narutowicz, Autobiografia adresowana do członka urzędu powiatowego w Telszach, Znak, 1989, nr. 6, s. 78.
7. Ten pat, p. 79.
8. E. Motieka, Didysis Vilniaus Seimas, Vilnius, 1996, p. 165.
9. J. Narutavičienės atsiminimai apie Stanislovą Narutavičių, p. 56.
10. Brėvikiuose pradėtą pedagoginį darbą J. Narutavičienė baigė 1935 m. Kaune, A. Mickevičiaus lenkų gimnazijoje. Telšiuose ir Kaune vaikams dėstė filosofijos, logikos ir psichologijos įvadinius kursus.
11. J. Skomskis, Po žaliais Žemaitijos klevų kupolais, Kauno diena, 1997, nr. 257, p. 24.
12. J. Narutavičienės atsiminimai apie Stanislovą Narutavičių, p. 52.
13. W. Narutowicz-Ziołek laiškas, Poznanė, 2007 08 09, l. 5.

Lietuvos Tarybos narys iš Žemaitijos – Stanislovas Narutavičius