Anglų kalbos mokytoja Viktorija Petrutienė:

Kiek metų jau dirbate mūsų mokykloje? 

Apie 15metų.

Kaip keitėsi mokiniai, kokie jie buvo?

Lyginat su šių dienų mokiniais, kai pradėjau dirbti šioje mokykloje, tai tada mokiniai labiau klausė mokytojų. Ne tai, kad elgesio problemų buvo, bet jie pamokoje dirbdavo, o dabar mes turim tokių mokinių, kuriuos sunku sudominti. 

Ką jūs laikote savo didžiausiu pasiekimu?

Vaikų auginimas yra didžiausias pasiekimas. 

Ar nebuvo sunku per nuotolinį mokymą dėstyti pamokas?

 Pradžioje taip, nes vis tiek tai buvo naujovė. Buvo daug darbo, nes viską turėdavai pasidaryti per kompiuterį, o dalintis sunku, kai nematai žmonių.

Ko palinkėtumėte mūsų mokyklai 70 metų jubiliejaus proga?

 Palinkėčiau, kad mokykla ir toliau gyvuotų 10 , 70 ar 100 metų, kad miestelyje atsirastų naujų gyventojų, kad žmonės matytų miestelio grožį, patrauklumą ir kraustytųsi čia gyventi. Tada mes turėtumėme daugiau gyventojų, daugiau vaikų ir nekiltų grėsmės mokyklai būti uždarytai dėl mokinių trūkumo. Ir kuo ilgiau gyvuoti kaip gimnazijai.

Kokią įsivaizduojate ateities mokyklą, jos mokinius, mokytojus?

Ateities mokykloje einama link to, kad trūkstant kai kurių dalykų mokytojų, mokytojas dirbs keliose mokyklose tuo pačiu metu, mokiniai tik klausysis ir noriai mokysis.

II klasės mokinė Rasa Pociūtė

Fizikos mokytojas Vilmantas Jankauskas:

Ar būdamas moksleivis jau žinojote, kuo norite tapti?

Taip, iš dalies žinojau.

Ar esate galvojęs baigti fizikos mokytojo karjerą ir pradėti kažką naujo?

Esu galvojęs ne vieną sykį. Gal labiau būčiau norėjęs būti technologijų mokytoju, nes iš tiesų aš dar esu ir technologijų mokytojas. Tai gal technologijos būtų arčiau man prie dūšios.

Ką jūs manote apie šių dienų moksleivius, ar laikui bėgant jie keičiasi?

Labai, labai keičiasi. Gal ir mes patys mokytojai keičiamės, keičiasi moksleiviai, keičiasi požiūris į mokytoją, keičiasi tėvų ir šeimos požiūris į mokytoją . Na ,manau, kad keičiasi.

Ar galite papasakoti , kas sunkiausia bei lengviausia būnant mokytoju?

Lengviausia ,ko gero, tai, kai pabaigi pamoką ir matai, kad visi viską suprato, o sunkiausia, kai matai, kad niekas nesuprato ir nenori suprasti. Bet tai būna retai.

Ar turite savo mėgstamus mokinius? Kokie mokinių bruožai jums patinka?

Manau, kad nelabai, bet labiau patinka mokiniai, kurie nori mokytis ir stengiasi suprasti. Bet tokių numylėtinių, kad už nieką rašyčiau gerus pažymius, manau, kad neturiu, kiekvienas esame verti būti ir numylėtiniais ir „nenumylėtiniais“, ir manau, kad reikėtų vertinti sąžiningai. Vieną kartą vieniems pasiseka geriau, kitą kartą blogiau, nuo to mes nesame nei geresni, nei blogesni kaip žmonės. Aišku, labiau patinka moksleiviai , kurie stengiasi, kurie nori išmokti. Bet nėra jokios neapykantos ar kažkokių kitokių jausmų tiems, kurie nesistengia.

Gal turite ar norite pasidalinti linksmiausiu nutikimu per savo mokymo metus?

Linksmiausiu… Gal negalėčiau išskirti vieno, nes jų buvo daug. Įdomiausia yra stebėti, kaip žmonės nori nusirašinėti, ir galvoja, kad niekas nemato ir nesupranta. Manau, kad aš žinau daugiau būdų už moksleivius, kaip tai galima padaryti. Moksleiviai dabar nebeturi fantazijos, kaip tai galima padaryti, kai šalia nėra telefono, o tų būdų yra daug. Mes, mokytojai, irgi buvome mokiniais ir lygiai taip pat stengėmės ir daugiau, ir mažiau. Ir nusirašinėti stengėmės.

Ar esate kada buvęs įžeistas mokinių, jei taip, prieš kiek maždaug laiko tai įvyko?

Esu, ir kas keisčiausia, ne taip seniai. Tai turbūt vienintelis atvejis gyvenime, kada tiesiogiai buvau įžeistas. Gal ne to moksleivio čia problema, o pačios šeimos. Aš manau, kad įžeidimas veikia mūsų nuotaiką, nes esame žmonės ir turime jausmus. Aišku, tai labai nemaloni situacija. Kartais dar pasidžiaugiu savimi, kad dar turiu vidinių jėgų susitvardyti ir nepratrūkti.

Kaip manote, ar jūsų mokymo būdas yra efektyvus ir kaip norėtumėte jį pakeisti ar pagerinti?

Manau, kad tobulėti visada yra kur. Aš taip galvoju. Nusakyti, kiek efektyvu, manau, būtų lengviau iš konkrečių darbų ar atsiskaitymų rezultatų. Kai dauguma parašo gerai, galvoji, kad gal ir neblogai išaiškinai, bet jeigu daugelis parašo blogai, tai tada ir reikėtų daryti kokias nors išvadas.

 Įdomu, ar jūs manote, kad mokyklos gerovė priklauso nuo mokyklos direktoriaus?

Manau, kad labai daug priklauso nuo mokyklos vadovo . Jeigu stiprus ir suprantantis vadovas, žino, ko reikia moksleiviams, ko reikia mokytojams, turi viziją, tada tik geriau.

 Ar nuo mokyklos valdžios priklauso , kaip mokiniai elgiasi, bendrauja tarpusavyje?

Aš turiu tokią savo nuomonę, kaip elgtis, mandagumo taisyklių, pagarbos vieni kitiems mes visų pirma išmokstame šeimoje. Žiūrėdami į savo tėvus, senelius, girdėdami, kaip jie šnekasi tarpusavyje. Mokykla gali tik padėti vaikui atrasti save, suprasti, kam jis gabus, ką jis norėtų veikti gyvenime, bet elgesio normų jis turėtų atsinešti iš šeimos. Aš nelabai tikiu, kad vaikas jaus pagarbą mokytojui ir pagyvenusiems žmonėms ,jei namie bus sakoma :„Ką tie mokytojai, nėra gerų mokytojų“ . Aš galvoju, kad pagrindinis mandagumo ir pagarbos mokytojas yra šeima ir tarpusavio santykiai namuose.

Kokią įsivaizduojate ateities mokyklą, jos mokinius, mokytojus?

Aš galvoju, kad dalis tiesos yra kai kurių moksleivių pasakyme : „Kam man to reikės?“ Bet mes iš tiesų nežinome, ko mums reikės ateityje. Gerai būtų, kad galėtume praktiškai patikrinti savo žinias, suprasti, kurios iš jų mums bus reikalingos. Žymiai maloniau yra dirbti klasėje , kur visiems kažkas yra įdomu. Man nepatinka, kai paklausi, ar viskas aišku, visi tyli, ar kai paklausi, kas neaišku, irgi visi tyli. Neprotingų klausimų nėra, geriau vieną kartą kvailai paklausti, negu nežinoti , ko tau reikia. Man patinka tos klasės, kur daugiau klausinėja. Sunkiau dirbti su tylinčiais , kurie nenori suprasti, o tik bando greičiau ,,prastumti laiką”.

Tai , jūsų manymu, mokiniai, kurie nori mokytis ir supranta, kaip reikia toliau gyventi, yra mokyklos ateitis?

Manau, taip. Sunku dirbti tokiose klasėse, kur yra labai daug skirtingo lygio moksleivių. Yra klasių, kuriose žinių lygis, motyvacija ir elgesys labai skiriasi. Tada sunku yra tiems, kurie nori gauti žinių.

O kaip manote, ar ateities mokyklose turėtų būti daugiau pamokų ir užduočių, susijusių daugiau su gyvenimu?

 Manau, taip. Ekonominis paruošimas yra labai svarbus. Manau, tiek mes, tiek jūsų tėvai negavo pakankamai ekonominio išprusimo. Kaip įsivaizdavo, taip ir gyveno, kaip sugalvojo, taip ir dėliojo savo išlaidas, finansus.

II klasės Monika Zabitytė

Valytoja Danutė Kareivienė:

Ar kada nors turėjote nesutarimų su mokyklos mokiniais , jei taip, gal pamenate, dėl ko jie kilo ir koks buvo įsimintiniausias?

Konfliktų su mokiniais būna, bet kartais jie būna nereikšmingi ir net juokingi. Iš vienos pusės atrodo, kad ir mes, valytojos, esame teisios, iš kitos, kad ir mokiniai teisūs. Konfliktų dažnai kyla dėl to, kad skirtingai suprantame situaciją.

Kokią juokingiausią frazę teko išgirsti iš mokinių pertraukų metu?

Mes tiek juokingų frazių išgirstam! Per tiek metų būtų sunku ir atsiminti, pasitaiko ir kandžių komentarų. Yra tekę sulaukti atsiprašymo iš mergaitės už pasakytus skaudžius žodžius.

Gal pamenate, į ką pirmiausia atkreipėte dėmesį vos tik pradėjote dirbti valytoja?

Į didelį mokinių šurmulį , net neįsivaizdavau , kaip galėsiu pakęsti pertraukų metu mokinių lakstymą.

Gal galite papasakoti, kaip keitėsi mokyklos aplinka nuo jūsų darbo pradžios?

Mūsų mokykla labai daug kuo keitėsi , nuolat vyko įvairios renovacijos tiek viduje ,tiek lauke . Labai džiaugiuosi įrengtu Vaikų dienos centru . Neįmanoma apsakyti žodžiais , kiek daug kas pasikeitė…

Turbūt atsimenate savo mokyklos laikus, kaip jums sekėsi mokytis, kokią mokyklą lankėte?

Kas nuostabiausia ,kad ši mokykla ,kur dabar dirbu ,yra mano buvusi mokykla. Tikslų buvo labai didelių, mokiausi labai gerai ,bet gyvenimas sudėliojo savaip. Likau savo miestelyje ir darbo vieta tapo Alsėdžių gimnazija.

Kas pastūmėjo jus rinktis šį darbą? Jei reiktų rinktis tarp šio darbo ir kokio nors kito, koks darbas tada būtų?

Pastūmėjo tai, kad reikėjo ieškotis darbo. Bet šiandien aš be mokyklos neįsivaizduoju, kur reikėtų dirbti, nes man labai patinka mūsų mokykla ir visa aplinka.

Ar teko per šitiek darbo metų mokykloje pastebėti patyčių? Kaip reagavote?

Teko ne tik pamatyti ,bet ir įsikišti, drausminti. Pamatę mėginam kažkaip ir kalbėtis, ir pranešti mokyklos administracijai.

Ko palinkėtumėte mūsų mokyklai 70-mečio proga?

Visada išlikti tokia pačia, jaukia, malonia širdžiai erdve.

II klasės mokinė Skaiva Arlauskytė

Karjeros ugdymo mokytoja, pavaduotoja ugdymui Daiva Gramalienė:

Kuo Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazija yra išskirtinė?

Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijoje mokosi daug vaikų iš kitur atvažiavusių. Šitas faktas daro didelę pridėtinę vertę ne tik miesteliui, bet ir vaikams. Pavyzdžiui, klasėse, kuriose mokosi iš kitur atvažiavę mokiniai, komandinis darbas yra kitaip traktuojamas, kitoks bendravimas tarpusavyje. Šiuo metu yra mažiau atvykusių mokinių, bet buvo laikas, kai bendrabutis buvo perpildytas. Taip pat ši mokykla yra visą laiką „gyva“. Vakarais atidaryta sporto salė, treniruoklių salė, būreliai. Vasaros sezonu taip pat labai aktyvi, nes vyksta įvairios stovyklos, susitikimai. Pravažiuojantys žmonės taip pat stebėjosi, kad mažame miestelyje yra tokia mokykla. Dar ši gimnazija išskirtinė tuo, jog ruošiasi tapti Kadetų mokykla. Atsiras kitokie socialiniai partneriai, ne vien tik kolegijos ir universitetai.

Kodėl pasirinkote dirbti Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijoje?

Į šitą mokyklą mano atėjimas buvo įdomus. Aš dvidešimt penkerius metus esu dirbusi Plungės kultūros centre. Dirbdama baigiau karjeros ugdymo magistro studijas ir pagalvojau, kad noriu save išbandyti dirbdama su mokiniais. Visą laiką dirbau su jaunimu, bet ne kaip pedagogė. Pamačiau ugdymo karjeros projektą , o Alsėdžių mokykloje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris galėtų pagal šį projektą dirbti. Todėl aš čia atvažiavau. Kaip atvažiavau 2012 metais, taip čia ir tebedirbu. Projektas baigėsi po dvejų metų ir man pasiūlė neformaliojo ugdymo organizatoriaus pareigas. Po to atsirado karjeros ugdymo pasirenkamasis dalykas vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje.

Kaip jūs apibūdintumėte pirmuosius savo darbo metus mūsų gimnazijoje?

Per pirmuosius savo darbo metus labai daug ko bijojau, nes viskas buvo nauja: projektas, mokyklos bendruomenė. Labai stengiausi. Parašėme daug projektų, kad prisitrauktume įvairių mokslininkų ir kad mūsų mokykla galėtų daug kur išvykti su karjeros ugdymu. Mums tikrai labai pasisekė, nes dalyvaudavome įvairiuose konkursuose: laimėję respublikinį „Jūrų kelių“ konkursą gavome prizą – kelionę į Švediją keltu. Buvo labai smagių dalykų. Dėl šių veiksnių, manau, atsirado kontaktas su mokytojais ir mokiniais. Aišku, mokytojams ugdymas karjerai buvo naujas dalykas, dėl to pradžioje labai pykdavo, kai norėdavau mokinius išsivesti per pamokas. Tuo metu savo pamokų neturėjau. Bet man atrodo, kuo daugiau mokiniai pamato mokyklos suole, tuo jiems yra lengviau gyvenime. Pažymys nenulemia gyvenimo kokybės, jį dažniau nulemia praplėstas akiratis ir žinojimas, ko nori, ką gali.

Koks įsimintiniausias įvykis yra nutikęs darbo metu šioje mokykloje?

Kiekviena diena stebuklas. Atėjęs ryte į mokyklą nežinai, kaip diena baigsis. Dažnai spontaniškai viskas vyksta. O pats smagiausias dalykas visgi buvo, kad galėjau kartu su mokiniais važiuoti į Europos parlamento būstinę Briuselyje. Ten mus pakvietė Europos parlamento narė Laima Andrikienė. Buvo tikrai labai smagių akimirkų, pasikeitė santykis su mokiniais, kaip ir bet kurioje kelionėje. Ši kelionė buvo aukščiausias veiklos įvertinimas. Taip pat galiu pridėti, jog nuo pat pirmų metų Alsėdžiuose man trūko informacijos apie mokyklą respublikos mastu. Norėjau, kad mokykla taptų žinoma visoje Lietuvoje, todėl pradėjau organizuoti Kariuomenės, visuomenės ir partizanų pagerbimo dienai skirtus renginius. Mes juos traktavome kaip Statutinių profesijų dienas. Paskutinis didelis renginys vyko prieš pandemiją -2018 metais. Tarp svečių buvo Seimo pirmininkas, Lenkijos ambasadorė Lietuvoje. Šiame renginyje inauguravome pirmąjį šaulišką orkestrą. Skrido lėktuvas virš Alsėdžių ir iš lėktuvo nusileido parašiutininkas su Lietuvos vėliava. Pirmą kartą pamačiau, kad Seimo pirmininko apsaugos darbuotojai nežinojo, ką daryti, nes Seimo pirmininkas, jų neįspėjęs, pasileido bėgti link to parašiuto. Tokios akimirkos būna labai smagios.

Kaip pavyksta mokiniams padėti pasirinkti profesiją?

Sunkus klausimas, nežinau, kiek tai pavyksta, bet pavyksta. Kiekvieną vasarą labai skauda širdį, kaip jiems pasiseks, nes sužinoję egzaminų rezultatus dažnai kai kas turi nusiimti rožinius akinius. Praėjusiais metais iš tų, kurie stojo į universitetus ir kolegijas, visi įstojo pagal pirmą savo pasirinkimą. Tai čia ,manau, didelis ir mano pasiekimo įvertinimas. Man atrodo, kad kuo daugiau laiko praleidžiu su mokiniais, kuo labiau padedu jiems pažinti save, kuo daugiau sudarau galimybių susipažinti su įvairiomis profesijomis ir galimybėms, tuo jiems lengviau pasirinkti. Labai smagu, kad jie linkę toliau bendrauti. Su buvusiais studentais gali padaryti daug renginių, nes jie irgi supranta, kad jaunimui reikia padėti apsispręsti. Tad vėlgi darome visokių papildomų projektų, per kuriuos atvažiuoja labai daug išorės lektorių ir kviestinių svečių. Atvažiavę jie dalijasi savo patirtimi ir įžvalgomis. Stengiuosi, kad mokiniai įsidėmėtų vieną taisyklę: „Jeigu žinai, kur eiti, kelią visada rasi“.

Ar skiriasi dabartinių mokinių mąstymas, požiūris nuo tų metų mokinių, kai pradėjote dirbti?

Jaunystė visą laiką yra tokia neapibrėžta. Viskas atrodo labai toli. Pagyvenę taip pat sako, „kai būsit mūsų amžiaus suprasite“, bet aš manau, jog jauniems žmonėms reikia kuo daugiau save išbandyti. Nieko nebijoti, nes mokomės kiekvienas tik iš savo klaidų. Kad ir kiek skaitytumėme kokią nors gyvenimo istoriją ar aprašymą, iš svetimų klaidų mes nepasimokome. Juo daugiau pamatai, juo daugiau sužinai, juo daugiau save įsivertini tam tikrose situacijose, tuo geriau gali save pažinti. O mokiniai skiriasi pagal bendrą šalies situaciją, pavyzdžiui, kai pradėjau dirbti, mokinių svajonė buvo išvykti į užsienį. Dabar ši svajonė mažėja, nes supranta, kad daug gerų ir linksmų dalykų gali nuveikti ir čia.

Kokią įsivaizduojate ateities mokyklą, jos mokinius, mokytojus?

Prieš penkerius metus pristatinėjant būsimas profesijas buvo supažindinta su nuotolinio/ kosmoso mokytojo pareigybe. Nelabai mes tai įsivaizdavome. Praėjo treji metai ir nuotolinis mokymas atėjo į kiekvieno namus. Kažkada mačiau karikatūrą, kad per 50 ar per 100 metų yra niekas nepasikeitę. Tebėra ta pati lenta, tie patys suolai ir tos pačios klasės. Dabar suvokiame, kad pandemija savotiškai padarė ir gerą darbą: pradėjome ieškoti kitokių erdvių, pradėjome vesti kitokias pamokas, pasikeitė mokyklinės lentos, mažiau naudojame sąsiuvinių. Aš manau, bet kokiu atveju mokykla keisis, mes patys keičiamės, o kokie mes būsime vėliau ,neaišku. Prioritetas yra technologinių mokslų kryptys, nes oro tarša ir klimato atšilimas irgi darys savo, dėl to reikės vėl naujų technologijų. Mokytis reikės visą gyvenimą.

Su kokias iššūkiais gimnazija susiduria šiandien?

Šiandien pagrindinis iššūkis yra Kadetų mokyklos steigimas, nors ji kaip ir veikia dvidešimt metų, nes Alsėdžių vidurinė buvo vieną pirmųjų, kuri pradėjo gynybinio – pilietino ugdymo programą. Švietimo ministerijoje nebuvo tai įforminta ir tik nuo 2025 metų Lietuvoje turėtų atsirasti tokios mokyklos. Tad iššūkis yra toks, kad moksleiviai rinktųsi šią mokyklą ne tik vietiniai , bet ir iš regionų, visos Lietuvos. Norime, kad mokykla išliktų gimnazija, nes tai daug ką duoda ir miesteliui. Labiau kraustosi jaunos šeimos. Norime, kad mokykla turėtų savo veidą , ties tuo šiandien ir dirbame.

 II klasės mokinė Neda Rutkutė

Ilgametė geografijos mokytoja Stefa Každailienė:

Ką prisimenate iš vidurinės mokyklos? Koks įvykis labiausiai įsirėžė į atmintį?

Labai seni laikai. Labiausiai prisimenu klasių vakarus. Ruošdavome menines programas. Klasės lenktyniaudavo su kitomis klasėmis ir buvo labai įdomu. Ruošdavome ir teminius vakarus. Žodžiu, buvo visokiausių įdomių dalykų. Dar labai gerai atsimenu prie Vilniaus miškų orientacines sporto varžybas, kurioms vadovavo mokytojas Rėpša. Liko geras atsiminimas. Baigiau vidurinę 1967 metais, stojau į geografiją, bet iš matematikos gavau silpną pažymį. Tad nusprendžiau, kad nepateksiu. Tada įstojau į Vilniaus kooperatinį technikumą prekių žinovės specialybę. Įstojau, pasimokiau du mėnesius, nepatiko, grįžau ir pradėjau dirbti Alsėdžiuose. Iš pradžių dirbau sekretore, pradėjau gauti įvairių pamokų, pavadavimų, pavyzdžiui, dėsčiau fiziką neakivaizdininkams, dėsčiau matematiką, rusų, muziką ir tą esu pavadavusi. Tokių patirčių sėmiausi labai daug. Parėjau į kolektyvą, labai šiltai priėmė, nepaprastai. Aš, pavyzdžiui, net neatsimenu nieko, kas būtų buvę tokio nemalonaus. Buvo tokia mokytoja A. Rajeckienė, ji buvo pavaduotoja. Atsimenu, kaip ji man padėjo kurti uždavinį apie žvirblius ir varnas. Turėjo mokiniai skaičiuoti, kas daugiau sulesa. Buvo labai linksma.

Kokia buvo Jūsų pirmoji kelionė į užsienį?

Pati pirmoji kelionė į užsienį buvo po vidurinės baigimo. Jau dirbau čia, mokykloje. Rajone tarp mokyklų vykdavo lenktyniavimai, sumuodavo rodiklius ir žiūrėdavo, kuri mokykla pasirodydavo geriausiai. Laimėjo Alsėdžių ir Žemaičių Kalvarijos mokyklos. Joms buvo suorganizuota jungtinė ekskursija į Užkaukazę. Keliavome 20 dienų. Buvo autobusai be ventiliacijos, gyvenome palapinėse ir keliavome 20 dienų! Čia buvo pasaka, ne kelionė. Labai patiko!

Ar nesigailite pasirinkusi mokytojo profesiją? Jei galėtumėte sugrįžti atgal, ką darytumėte kitaip?

Esu pagalvojusi. Nusprendžiau, kad nieko nekeisčiau, o jei ir keisčiau, tai vis tiek pokyčiai būtų susiję su geografija. Galvoju, kad būtų visai neblogai dirbti turizmo agentūroje ir lydėti žmones į įvairias keliones.

Apibūdinkite gerą mokytoją? Koks jis turėtų būti?

Gal man reikia galvoti taip, kaip būdama mokinė galvojau. Kai pats esi mokytojas, tada jau reikalauji, kiek gali. Geras mokytojas, manau, neturi būti piktas. Kartais būna, kad supyksti, išveda mokiniai iš kantrybės. Mokytojas turi būti toks, kad galėtų mokiniai pasikalbėti įvairiomis temomis, kad pateiktų įdomiai medžiagą, reikalautų pagrindinių dalykų, ir kad būtų linksmas. Aišku, mokytojas turi turėti žinių. Man tų žinių padėjo sukaupti kelionės.

Ar dabartiniai mokiniai savo drąsa ir laisve skiriasi nuo tų, kurie suoluose sėdėjo prieš penkiasdešimtmetį?

Skiriasi. Labai skiriasi. Nebūdavo, bent jau pamokų metu (juk aš 18-19 metų pradėjau eiti į pamokas) , nusikeikimų, burbuliavimų, mokymo priemonių neatsinešimo. Koridoriuose nebūdavo tokio triukšmo ar keiksmų, kokius aš girdžiu dabar už durų. Mokiniai buvo santūresni, mandagesni. Pavyzdžiui, eini koridoriumi ir vaikai pagarbiai tave praleidžia, bent aš taip atsimenu. O dabar mokiniai daugiau žino, daugiau pasaulio pamatę. Mes neturėjome jokių telefonų ar kompiuterių. Viskas mums buvo įdomu, ką pateikdavo mokykloje. Kai išvažiuodavome, tai irgi buvo viskas labai įdomu. Ir visokiausi būreliai domino. Kiek prisimenu, per visą mokyklą, kiek aš dirbau, tik vienas mokinys keldavo problemų. Dabar klasėse pusė klasės mokinių kelia problemų pamokose.

Kokia buvo įsimintiniausia Jūsų kelionė?

Kelionė Į Islandiją. Ten tikrai labai gražu ir įdomu, ypač geografui. Ten kiekvienas kampelis įdomus geologijos, kalnodaros požiūriu. Tiesiog buvo nuostabu!

Kiek laiko Jūs ten buvote?

Kelionė truko 10 dienų .Važiavome su geografijos mokytojų asociacija. Kelionei vadovavo labai žymus geografas Rytis Šalna, kuris yra 50 šalių apkeliavęs, labai daug žinių turįs. Kelionės tikslas buvo įgyti daugiau praktinių geografijos žinių. Ir augalus, ir gyvūnus, ir uolienas tyrinėjome.Žodžiu, buvo be galo įdomu!

O kiek esate iš viso aplankiusi šalių? Kokia šalis labiausiai patiko be Islandijos?

Havajai. Labai numylėti, porą kartų teko ten būti. Daugiausiai keliavau po Europą. Liko neaplankyta tiktai Malta, Kipras. Kada pasensiu, negalėsiu daug keliauti, skrisiu ten poilsiauti. Dar Portugalijoje, Airijoje nesu buvusi. Tai tik 4 valstybės, kuriose aš dar nebuvau Europos valstybėse. Iš viso 43 ar 45, maždaug tiek valstybių esu aplankiusi.

Kaip Jūs įsivaizduojate ateities mokyklą, jos mokytojus ir mokinius?

Nesu pagalvojusi apie tai.

O kaip galvojate , mokiniai galės eiti į mokyklą ar bus nuotolinis mokymas?

Gali ir būti, nežinau. Nežinosi, kas čia dėsis pasaulyje. O šiaip, gal bus labai moderni mokykla. Gal net robotai bus mokykloje. Kažkur skaičiau, kad bus 3D ekranai, kur mokinys sėdės klasėje ir dalyvaus virtualiai. Tarkim, koks nors istorinis įvykis, koks nors karas vyksta , o tu pasijausi taip, kaip tame kare. Tokia turėtų būti ateities mokykla.

II klasės mokinė – Gabrielė Brazdeikytė

Socialinė pedagogė Aurelija Augustinienė: 

 Kas jus labiausiai nustebino mokykloje per tuos metus, kai dirbate mokykloje? 

Aš mokykloje dirbu 16 metų. Nebuvo jokio įvykio, kuris būtų labai nustebinęs mane. 

Koks buvo pats linksmiausias įvykis?

Paskutinis linksmiausias įvykis buvo ,,Mokytojų dienos” šventė, kurios programoje 12-okai puikiai ir linksmai parodijavo mokytojus. 

Kada buvo lengviau dirbti su mokiniais, dabar ar prieš dešimt metų?

Savo darbe aš susiduriu su įvairiomis mokinių problemomis. Negalėčiau pasakyti, kad prieš 10 metų buvo lengviau dirbti su mokiniais, nes kiekvienu laikmečiu mokiniai turi savo problemų. Dabar mokinių problemos yra ,,paaštrėjusios”, jų yra daugiau. Bet jeigu problemos yra sprendžiamos, tai yra tikimybė, kad bus ir išspręstos, ar jos buvo prieš 10 metų ar dabar. 

Gal galite įvardinti dažniausias problemas, kurios kyla tarp mokinių ir mokytojų?

Dažniausiai pasitaikančios problemos, kurios kyla tarp mokytojų ir mokinių, yra šios: mokinių emocijų elgesio sutrikimai, mokinių vidaus tvarkos taisyklių nesilaikymas, mokytojų kantrybės ir supratimo trūkumas mokinių atžvilgiu. 

Ar jūs irgi mokėtės šioje mokykloje?

Taip, aš mokiausi šioje mokykloje. 

Kodėl jūs nusprendėte tapti socialine pedagoge?

Socialinės pedagogės specialybę aš pasirinkau, nes gebu dirbti šį darbą. Man patinka bendravimas su žmonėmis, įstaigomis, patinka spręsti įvairias problemas… 

 Ar būna tokių dienų, kai jūs neturite darbo?

Kad aš neturėčiau darbo, tokių dienų nebūna. Negalima būti darbe ir nieko neveikti. Jeigu nesikreipia mokiniai, mokytojai, tėvai ar institucijos, tai dirbami kiti darbai: dalyvaujama pamokose dėl drausmės palaikymo, individualių pagalbos planų rengimas, savišvieta, pasitarimai, posėdžiai… 

Ar jums patinka jūsų darbas? Kodėl?

Taip, man patinka mano darbas. Darbas atitinka mano charakterį, siekius. Iššūkiai darbe grūdina asmenybę. 

Kokias taisykles norėtumėte pakeisti ar įvesti mūsų mokykloje?

Mokykloje naujų taisyklių įvedimas reikalauja didelio darbo ir išteklių. Susilaikysiu dėl naujų taisyklių įvedimo. Svarbu laikytis tų taisyklių, kurias jau turime. 

Kaip jus priėmė mokytojų kolektyvas, kai atėjote į darbą?

Kadangi aš į darbą atėjau ne kaip naujas žmogus, tai nebuvo ypatingos reakcijos ar svarbaus priėmimo į kolektyvą. 

II klasės mokinys – Martynas Vasiliauskas

Dailės ir technologijų mokytoja Rita Garjonienė

Kai jums bloga diena, ką darote, kad geriau jaustumėtės?

Jei ryte išlipu iš lovos „ne ta koja“, bloga nuotaika, pirmiausia 10 min. atlieku kvėpavimo pratimus, atsigeriu kavos ir ruošiuosi į gimnaziją. Kol nuvykstu į darbą, jau ir nuotaika, žiūrėk, pagerėja.

Ką veikiat laisvalaikiu? 

Kurio ne tiek daug ir lieka, einu pasivaikščioti nors valandėlę, kuriu netradicinius rankdarbius, dar mėgstu nerti, megzti, skaityti knygas, pažiūrėti kokį filmą.

Koks jūsų svajonių darbas?

Aš dabar dirbu svajonių darbą. Nuo vaikystės žinojau, kad būsiu tik mokytoja, tiesa, ne dailės ir technologijų, o fizinio ugdymo ir geografijos mokytoja.

Ar turite kokį nors keistą pomėgį?

Sakykim, savo pagamintų, sukurtų darbelių kam nors dovanojimas. Tai man suteikia pasitenkinimo, džiaugsmo.

Kokios yra jūsų mokymo stipriausios pusės?

Mano mokymo stiprioji pusė yra praktiškas darbas.

Koks dalykas mokykloje buvo mėgstamiausias?

Mokykloje mėgstamiausios pamokos buvo fizinis ugdymas, geografija, istorija, piešimas ir braižyba.

Ko tikitės iš savo vadovų ?

Tikiuosi teisingumo, pastabumo, sąžiningumo, tikrumo, priežiūros ir įžvalgumo.

Kokia yra jūsų silpnybė?

Mano silpnybė yra per didelis nuolaidumas, nesu „kietakaktė“. Ir tuo dažnai naudojasi ne tik mokiniai, bet ir suaugusieji.

Išvadinkite 3 mokinio gerąsias savybes?

Mokinio gerosios savybės: draugiškumas, pastabumas, aktyvumas, geranoriškumas.

Su kokiais sunkumais susiduriate mokykloje?

Sunkumų būna daug: noras gerai pasiruošti pamokoms, kad jos būtų įdomios; bandymai susitarti su sunkiai suvaldomais mokiniais, iššūkiai pamokų metu. 

II klasės mokinys – Gabrielius Drabužinskas